James Patterson
“Samos laiškai Dženiferei“
Tyto alba 229 psl. 2009 metų leidimo
Esu skaičiusi ir kitas šio autoriaus knygas, bet ši skiriasi nuo visų kitų. Gal todėl, kad neturi nieko bendro su detektyvu? O gal visai kitas rašymo stilius? Galiu pasakyti tik vieną, kad knyga skaitosi labai lengvai, patrauklus siužetas. Perskaičiau ją gal per du pusdienius.
Apie pačią knygą galiu pasakyti, kad tai knyga apie meilės galią. Apie tai, kad pamilęs žmogus gali padaryti tai, kas atrodė jau beviltiška ir nereikalinga, neįmanoma. Kartais didelėje nelaimėje randame laimę ir stiprybę gyvenimui.
Mirtis ne galutins gyvenimo taškas. Tai gali būti naujo gyvenimo pradžia.
Nepasakosiu apie ką knyga, perskaitykite patys.Pasakysiu tiek, kad įdomu skaityti, kai vyras rašo apie meilę. Čia nėra tokių skambių ir jausmingų frazių kaip „spindinčios akys“, „meilės kupina širdis“ ar „jausmų banga“. Dėl to romanas truputį sausokas. Tai turėtų būti labai jausminga knyga (ji ir yra tokia), bet man pritrūko gilesnės jausmų išraiškos.
Ar aš skaityčiau šią knyga dar kartą? Manau - ne, na gal kažkada vėliau. Bet visiems rekomenduočiau perskaityti bent kartą. Nes kaip sakoma: kiek žmonių – tiek nuomonių. Perskaičius ją turėjau peno apmastymams, tai nebuvo ta „pilka“ knyga, kurią tik perskaitai ir padedi į lentyną. Ji verčia susimastyti, bet nežinau ar ilgam...
Beje, 129 puslayje Toni Braxton, staiga tampa ne atlikėja, o atlikėju. Man, kaip jos gerbėjai, tai nesuprantamas dalykas. Dėl to rašau vertėjai didelį minusą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą