Jorn Lier Horst "Urvinis žmogus"

 Jorn Lier Horst
"Urvinis žmogus"
Baltos lankos, 380 psl., 2018 leidimo metai

Koks turi būti žmogaus gyvenimas, jei tu spėji numirti, o tavęs niekas nepasigenda ilgus mėnesius? Detektyvo Viljamo Vistingo kaimynystėje randamas, fotelyje, priešais televizorių, miręs Vigas Hansenas, kurio kūnas jau spėjo mumifikuotis. Lyg ir nėra kriminalo, tik vienišo, seno žmogaus mirtis. Ši mirtis sudomina žurnalistę, Vistingo dukrą Liną. Ji pradeda domėtis, Vigo, žmogaus, kuris niekam nebuvo reikalingas, gyvenimo istorija, norėdama apie tai parašyti straipsnį..

Negana to, tuo pačiu metu, randamas dar vienas, po sniegu kelis mėnesius pragulėjęs lavonas. Aiškinantis asmens tapatybę randami FTB ieškomo serijinio žudiko pirštų antspaudai. Byla tampa tarptautine, o paaiškėjus galimų aukų mastams verčiantis imtis už galvų skubėti.

Lina knaisiodamasi po Vigo gyvenimą, norėdama suprasti koks jis buvo ir kokia jo aplinka, vis labiau ima abejoti ar tai buvo tik paprasta mirtis. Ji nė nenutuokia kaip arti prisikapstė ir kad jai pačiai gresia pavojus.

Du mirę vyrai, kurių niekas nepasigedo, kas juos sieja? 

Knyga puiki, lengvai skaitoma, bet nėra iš tų kurią skaitant vien tik atsipalaiduoji ir mėgaujiesi. Ji puiki, nes verčia susimastyti, apie vienišų, atsiskyrusių žmonių gyvenimą. Geras, stiprus siužetas, įdomūs veikėjai, netikėtas siužetas.

Einu toliau ieškoti šio autoriau knygų :)

Jorn Lier Horst "Aklas spėjimas"

Jorn Lier Horst
"Aklas spėjimas"
Baltos lankos, 328 psl., 2019 leidimo metai

 Jau pusmetis, kaip dingusio taksisto byla nejuda iš vietos, kai staiga Viljamas Vistingas gauna naujos informacijos, kurį bylą išjudina iš mirties taško. Tik deja, visa tai susiję su mirtimi... ir ne viena.

    Besiaiškindamas bylą Vistingas turi skubėti, jei nenori kad būtų nuteistas nekaltas žmogus. Jam tenka susidurti su kolegų abejingumu, noru nuslėpti faktus ir nenoru pamatyti akivaizdžią tiesą.

Stebina Linos, kaip policininko dukters ir žurnalistės elgesys. Rastą, draugės Sofijos namuose svarbią informaciją nutaria nuslėpti nuo tėvo (kad naujai atsiradusi draugė neturėtų nemalonių išgyvenimų?). Ji kaip niekas kitas turėtų žinoti, kai tai padėtų tėvui byloje, bet .. .

Ši knyga, kaip ir kitos autoriaus knygos, susipina tarpusavyje herojų gyvenimo peripetijomis. Pati istorija (byla) vis kita, bet veikėjų gyvenimas eina tolyn, todėl skaitant gali iškilti klausimų "kas ir kodėl".

    Pradėjus skaityti, norisi kuo greičiau pabaigti, nes kaip ir visose bylose, kaltininkas paaiškėja po nuodugnaus tyrimo, kol nesurinksi visų faktų (neperskaitysi iki galo) neišsiaiškinsi kaltininko.

Patikusi citata: "Kas kovoja su siaubūnais, tesisaugo, kas pats netaptų siaubūnu. Ir kai ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė irgi žvelgia į tave." Nyčė

Jorn Lier Horst "Uždaryta žiemai"

 Jorn Lier Horst
"Uždaryta žiemai"

Baltos lankos, 335 psl., 2017 leidimo metai

Įsivaizduokite ... Norvegija su savo nedidelėmis, žaviomis akmeninėmis salelėmis, kur ne kur stūksančius rudus, vienas į kitą panašius mažus namukus - vasarnamius. Vasaros metu juose verda gyvybė, o ateinant rudeniui juose įsivyrauja ramybė.

Šį kartą viskas ne taip. Ramybė sudrumsčiama, kai Uvė Bakerudas atvykęs savaitgaliui į šeimos vasarnamį randa jį išplėštą. Tikrindamas kaimynų namelius, jis randa ne tik išplėštą kaimyno vasarnamį, bet ir daug šiurpesnį radinį - mirusį kaukėtą asmenį. 

Tyrimo imasi detektyvas Viljamas Vistingas. 

Keista ir tiktai nemalonu skaityti, kai norvegiškame romane, pagrindiniais herojais tampa lietuviai. Taip, tie kurie plėšė vasarnamius ir miręs kaukėtas asmuo - lietuviai. Tiriant šią painią bylą Vistingui nusimatė kelionė į Vilnių, aplankant Gariūnų turgavietę.

Net įdomu ar pats autorius lankėsi Lietuvoje. Jei ne, tai kas jam padiktavo siužetą. Gal asmeninė patirtis ar susidūrimas su plėšikaujančiais lietuviais?

Knyga įdomi, nors ir nelabai maloni (suprantama, gėda už savus), bet skaitosi lengvai. Autorius, savo kaip tyrėjo, kompetenciją puikiai perteikia kuriamam personažui Viljamui Vistingui. Siužetas įdomus. Sudėliotas taip, kad negalėtum iš karto nuspęsti jos baigties, todėl norisi skaityti, kad išsiaiškintum bylos esmę.

Tai puiki nauja pažintis. Mielai paimsiu į rankas naują šio autoriaus darbą.

Mario Escobar "Aušvico lopšinė"

 Mario Escobar
"Aušvico lopšinė"

Tyto alba, 232 psl., 2021 leidimo metai

Jau kurį laiką, laukdama savo eilės, ši knyga, gulėjo lentynoje. Kiekvieną kartą praeinat ją matydavau ir pasakydavau sau  "dar ne". Laikas, tokioms knygoms, neateina niekada, nes jas ne skaitai, o išgyveni. O išgyventi jas labai sunku.

Autorius, lyg suprasdamas, pateikia lengvesnę šio įvykio versiją. Jis nori, kad mes žinotumėm jog buvo tokia - Helene Haneman - moteris, motina, žmona, kuri pasiaukojo ir nepaliko savo šeimos ir penkių vaikų. Žengė su jais į kančių ir mirties pasaulį.

Helene - grynakraujė vokietė, bet pamilusi romų tautybės vyrą, ištekėjo už jo, pagimdė penkis vaikus ir tikėjosi laimingo gyvenimo kartu.

1943 gegužės mėnesį Heinricho Himlerio įsakymu visi reicho sinti ir čigonai turėjo būti internuoti specialiose stovyklose. Tai lietė Helenos vyrą ir vaikus, bet ne ją... . Palikti jų ji nė nesvarstė - jie jos dalis, o dalis nedaloma. Taip ji su savo vaikais ir Johanu atsidūrė Aušvice, Birkenau romų stovykloje.

Autorius, leidžia suprasti apie tuos siaubus, kurie vyko Aušvico stovykloje, apie eksperimentus kurios vykdė daktaras Josefas Mengelė ir vilties spindulėlį, vaikų darželio pavidalu, kurį sukurti ir vadovauti buvo paskirta Helene Haneman. 

Vaikų darželis buvo lyg optinė laimės apgaulė, nes Aušvico koncentracijos stovykloje niekas nevyko be priežasties. Vaikai ten buvo laimingesni, sotesni ... bet tai negalėjo jų išgelbėti nuo mirties.

Mario Escobar'as, savo romane, išgelbėja vyriausiąjį Helenos sūnų, bet vėliau paaiškina, kad norėjo palikti skaitytojui viltį, ko gero tokią viltį, kurią suteikė Helenos Haneman darželis vaikams ir jų mamoms.

 

Helene atsisakė savo privilegijos į gyvenimą ir su penkiais vaikais mirė 1944 m. rugpjūčio 2 d. dujų kameroje Birkenau.

Prieš keletą metų lankiausi Aušvice, vaikščiojome iš barako į baraką, klausėmės gido pasakojimų. Ne, jie nepasakojo apie Helene Haneman, bet tai nereiškia kad jos nebuvo ar jos įstorija neverta dėmesio. Ten gyveno ir mirė tūkstančiai žmonių su savo istorijomis. Vienos iš jų lieka gyvos knygų puslapiuose, kitos likusių artimųjų lūpose, o trečias užklojo laiko dulkės.

Buvome užsukę ir į ...dujų kameras. Patikėkite, praėjus dešimtmečiams, pasikeitus vidui, paskirčiai užeinantys nejučia nutyla, o viduje vis dar jaučiamas svetimas skausmas.

Knyga puiki (jei taip galima pasakyti). Visą laiką jautėsi, kad autorius stengiasi kuo švelniau užgludinti aštrius istorijos kampus ir papasakoti Helenės ir jos vaikų istoriją tik iš optimistiškesnės pusės. Lygiai taip, kokia ir buvo pati Helenė, sukūrusi mažą oazę dykumoje.

Pokalbis su Mario Escobar apie knygą

Lars Kepler "Veidrodžių žmogus"

 Lars Kepler
"Veidrodžių žmogus"

Obuolys, 512 psl., 2020 leidimo metai

Kai manai, kad esi 1000 kartų įsitikinęs, jog TIKRAI ŽINAI kas tikrasis žudikas, nes paprasčiausiai kito - negali būti, bet ... terkšt ir knygos pabaigoje supranti, kad tave dedukcijos menas ... I Š D Ū R Ė.

Draugei matant buvo pagrobta šešiolikmetė Dženė Lind ir tik dabar, paėjus penkeriems metams randamas jos išniekintas ir nužudytas kūnas.

Panašiai tuo pat metu Pamelos ir Martino šeimoje nutinka kita nelaimė - žiemą paskęsta panašaus amžiaus Pamelos dukra Amanda. Martinas, kuris tuo metu buvo su ja, vis dar išgyvenantis potrauminį sindromą ir turintis psichinę negalią, tampa Dženės Lind nužudymo liudininku. Būtų puiku, bet jis kovoja su savo demonais ir nieko neprisimena.

Detektyvas Jonas Lina ir psichiatras Erikas Marija Bakas ryžtas eksperimentui - panardinti Martiną į hipnozę...

Dingsta dar viena mergina - Mija. Ji labai svarbi Pamelai ir Martinui. Pagrobėjas grasina jos mirtimi, jei Martinas kalbės, bet tam kad ją išgelbėtų Martinas turi papasakoti tai ką matė.

Kaip visada šis autorių duetas (Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai) aukštumoje. Realistiškai perteikia įvykius, veikėjų charakterius, nenuspėjamą siužetą. Tai nėra TIK lengvo turinio detektyvas vakarui, bet meistriškai nupasakotas įvykis, kuriuo nori nenori ... patiki ir į jį įsitrauki.

Ši knyga, atsitiktinai papuolė į mano rankas ir klausimo skaityti ar ne (dėl eiliškumo) nekilo, nes tai atskiros istorijos, atskiri įvykiai, pasakojimai..., bet ne. Eiliškumas Lars Kepler knygoms būtinas. Jis būtinas, kad suprastum Jono Linos gyvenimo peripetijas, kurios seka iš vienos knygos į kitą.

Ar patiko? TAIP. Ar skaitysiu kitas šio autoriau knygas? Aišku, kad taip.

Harlan Coben "Vinas"

 Harlan Coben

"Vinas"

"Jotema", 400 psl. 2021 leidimo metai

Jau kažkada esu minėjusi (o gal jau ir ne vieną kartą), kad man patinka šis autorius (kaip ir Stephen'ui King'ui ;) ) todėl visada su nekantrumu laukiu naujų jo knygų. 

Viename iš prašmatnių Niujorko dangoraižių randamas nužudytas keistas atsiskyrėlis. Būtų lyg ir nieko ypatingo, jei ne šiūkšlėmis apkrautame bute kabantis pavogtas Vermerio paveikslas ir odinis lagaminas su inicialais, kurie priklauso Vinzorui Hornui Lokvudui Trečiąjam - Vinui. Šie daiktai dingo daugiau nei prieš dvidešimt metų puseserės Patricijos pagrobimo ir dėdės Oldričo nužudymo metu.

Maža to, tyrimo metu, paaiškėja, kad nužudytasis senai besislapstantis Rajus Strausas. Žmogus, kuris kartu su dar penkiais studentais dalyvavo išpuolyje, kurios pasėkoje septyni žmonės žuvo ir keliolika sužeistų. 

Vinas, imasi aiškintis, kaip jo lagaminas ir dingęs paveikslas susijęs su Patricijos pagrobimu, dėdės nužudymu ir plačiai nuskambėjusiu išpuoliu, kurio dalyviai dingo.

Jei tikitės, kad skaitant suprasite kas kaltas - nesitikėkite. Lauks siurprizų. Niekas nėra taip kaip atrodo, tai ir yra šio autoriaus meistriškumas.

Vienas dalykas kuris "užkliuvo" ir erzino, tai Vino apibudinimas. Taip, jau nuo pirmų sakinių (ar pilno vardo) supranti, kad jis gimė su "auksiniu šaukštu burnoje" ir kad su metais šaukštas, kaip ir burna didėjo. Todėl, autoriaus nuolatinis ir perdėtinas priminimas (na, gal geriau sakyti pačio Vino pasakojimai apie save), koks jis  "-iausias" sporte, dedukcijoje, sekse, piniguose, pažintyse ir t.t. labiau atskleidžia jį kaip arogantišką savimylą. Bet toks lyg ir nėra...?

Mėgstantiems šį autorių - knyga patiks. Knyga, lengvai skaitosi, puikaus siužeto, nenuspėjamos baigties. O aš tikrai ieškosiu sekančio Harlan Coben knygos.

Lisa Gardner "Kai tu mane matai"

 

Lisa Gardner

"Kai tu mane matai"

Jotema, 400 psl., 2021 leidimo metai

Ką darytum tu būdama maža mergyte, kurios akyse nužudo vienintelį turėtą artimą žmogų - mamą? Ką darytum, jei tave žudikas įkalintų ir metų metus verstų tarnauti? Ką darytum, jei aplink tave nuolat dingtų merginos, o tu suprastum, kad jos jau niekada daugiau nebegrįš? Ką darytum, jei norėtum apie tai kam nors papasakoti, bet negali nei kalbėti, nei rašyti, tik piešti ... piešti vaikiškus piešinius, išreiškiant jausmus spalvomis. 

Kad ir kiek pastangų dėtų detektyvė Didi Voren, nei FTB agentė Kiberlė Kvinsė, ar pagrobimą patyrusi Flora Dein, pagal tokius piešinius žudiko neras. Bet jos tikrai pabandys...

Viskas prasidėjo, kai atsitiktinis keliautojas, kalnuose, randa žmogaus kaulus. Prasidėjusio tyrimo keliai veda prie jau mirusio serijinio žudiko Deikobo Neso darbų. Gal tai dar viena iš jo, dar neatrastų aukų?

Mažas miestelis turi didelių paslapčių. Tyrėjų darbo grupei, kurios priešakyje Didi Voren, Kimberlė Kvinsi, Flora Dein, bei Kytas Edgaras, kuris ne tik mėgaujasi nusikaltimų tyrimu, bet ir Floros buvimu šalia. Jiems teks susidurti su konfrontacija, nepasitikėjimu ir dar daugiau mirčių. Flora ras ilgai ieškotą vietą, kur buvo įkalinta ir praleido daug baisių, nevilties, bei siaubo kupinų mėnesių su savo pagrobėju ir kankintoju Džeikobu Nesu. Būtent jis betarpiškai susijęs su šių dienų miestelio įvykiais. Tik ... jis jau miręs, tai kas ir toliau vykdo siaubingus nusikaltimus?

Knyga NEREALI, pradėjus skaityti, viskas aplink išnyksta ir pasijunti, taip, lyg pats dalyvautum tyrime. Todėl, jei pradėsite skaityti, būtinai paplanuokite daugiau laisvo laiko arba iš anksto visiems praneškite, kad esate nusikaltėlio medžioklėje ir jūsų negalima trukdyti :D

O aš einu medžioti kitų šios autorės knygų.

Laura Marshall "Kvietimas"

 

Laura Marshall 
"Kvietimas"

Sofoklis, 384 psl., 2020 leidimo metai

Baimė būti nepopuliariai, nepakankamai madingai, erzinamai mokyklos "draugų", baimė pasirodyti , kad nedarai to ką kiti jau seniai daro, bet ... didžiausia baimė yra ta, kad kažkas sužinos tai ką tu ... padarei.

Jaunoms mergaitėms atrodo, jei jos nepritaps prie mokyklos išrinktųjų būrelio, jų gyvenimas sustos, todėl visais būdais neriasi iš kailio norėdamos tapti vienomis iš "tų" populiariųjų. Ir net nesusimąsto apie galimas tolimesnes  pasekmes.

Taip nutiko ir Luizai, kuri nuo mokyklos laikų Šarni Bėjuje slepia  paslaptį ir jau 25-erius metus neleidžia sau pamiršti, atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu. 

 

Socialiniai tinklai, šiais laikais, leidžia paslapčia ar pasyviai stebėti žmones kuriuos kažkada pažinojai. Nebūtina su jais bendrauti, užtenka matyti keliamas jų nuotraukas, dalinti "patiktukus", ir tu jau įvykių sūkuryje. Bet, kai staiga gauni kvietimą draugauti iš merginos, kuri seniai mirusi ... (o gal vis tik ne?) supranti, kad praeitis tave pasivijo.

 

Kiekviena paslaptis anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių - nori to ar ne. Taip paaiškės ir Luizos baisiausia paslaptis, apie tai kas įvyko per mokyklos išleistuvių vakarėlį ir kur dingo Marija Veston.

 

Nors anotacijoje rašoma - mistinis trileris, bet mistikos čia nėra, knyga labiau psichologinė. Ją skirčiau paauglių (gal labiau merginų) kategorijai. Tam, kad perskaitę suprastų, jog keli metai mokykloje, tai tik labai maža jų gyvenimo dalis. Ir neverta lygiuotis į tuos, kurie tuo metu atrodo drąsūs, madingi, populiarūs, nes ir jie turi savo vidinius demonus. 

Knyga įdomi, bet, manyčiau, per daug ištempta. Skaitant atrodo, kad jau, jau, jau tuoj išaiškės - kokią paslaptį slepia Luiza, bet ... 

Nors veiksmas vystomas nuosekliai, bet pasakojamos dviejų laikotarpių istorijos - tada ir dabar.  

Geriausia knygos dalis - atomazga. Ji lyg sprogimas, apie kurį net nepagalvotum. 

Tai nėra knyga apie kurią pasakyčiau ... vau, kokia įdomi, bet nesigailiu skaičiusi.

Lars Kepler "Ugnies liudininkas"

Lars Kepler
"Ugnies liudininkas"
Obuolys, 587 psl., 2020 leidimo metai

Tai knyga, kurią pradėjęs skaityti užmiršti tave supantį pasaulį ir mėgaujiesi versdamas puslapį po puslapio.

"Brigitos namuose", randamos žiauriai nužudytos dvi moterys - auklėtinė Miranda  ir budėjusi slaugytoja Elisabeta Grim. Padėtį sunkina ir tai, kad "Brigitos namuose" gyveno sunkaus charakterio mergaitės linkusios žaloti save ir kitus, kurios nepasitiki žmonėmis ir kurioms į viską nusispjauti.

 

Jonas Lina, šiame tyrime, dalyvauja tik kaip stebėtojas, bet jam ramybės neduoda tai, kaip rastas mergaitės kūnas - rankomis uždengtu veidu. Bylą tiriančiam komisarui galima nusikaltėlė kaip ir aiški. Vienos iš ten gyvenusių mergaičių, Vikės Benet kambaryje, randama nenuginčijamų įrodymų, kad tai jos darbas, o ji pati dingusi. Įtarimus sustiprina ir tai, kad ji pagrobia automobilį su keturmečiu mažyliu.

Ne laiku ir ne vietoje painiojasi Flora Hansen, kuri tikina, kad yra mediumė ir mato nužudytos mergaitės Mirandos dvasią. Lina supranta, kad Flora apsimetinėja, bet kažkas jos pasakojime jį neramina ir verčia suklusti.

Puiki, įtempianti (net ne įtraukianti ;) ), lengvai skaitoma knyga. Geras siužetas, įdomūs personažai, sklandi įvykių eiga. Skaitydamas susimastai, kaip sunku tiems, nereikalingiems ir palūžusiems vaikams ir kokia ateitis jų laukia. Leidžia suprasti, kad po piktu, neapykantos prisodrintu kiautu gali tūnoti gėris. O kartais gali būti ir atvirkščiai...

Nors ... knygos viduryje jau buvo aišku kas tikrasis žudikas, visi taškai ant į buvo sudėlioti, kaip priklauso, pabaigoje. 

Ar skaityčiau kitas šio šeimyninio dueto knygas? Taip, žinoma taip ir kitiems rekomenduočiau :)

Mason Cross "Samarietis"

 

Mason Cross

"Samarietis"

Tyto Alba, 427 psl., 2021 leidimo metai

Antroji Mason Cross knyga apie Karterį Bleiką. Žmogų be tapatybės, be praeities, bet su puikiu gebėjimu rasti tuos kurie nenori būti surasti.

Kai kalnuotoje vietovėje randami užkasti trijų merginų kūnai, o jas sieja vienodas nužudymo būdas, Karteris supranta kieno tai darbas. Norėdamas surasti ir sustabdyti žudiką, jis savo paslaugas pasiūlo detektyvei Džesikai Alen. 

Kaip ir pirmoje knygoje, taip iš šioje, prie stiprios ir sumanios detektyvės atsiranda dar stipresnis ir sumanesnis vyras :) kuris išties jai ne tik pagalbos ranką, bet ir petį atsiremti.

Jei pirmoji knyga suintrigavo, tai antroji sukėlė jau šiokį tokį nuobodulį.  

Skaitant susidaro įspūdis, kad autorius bando įtikinti skaitovą, kad Bleikas, tikrų tikriausias super agentas. Bet neįtikina. Nes visą laiką kirba mintis, kad jis randa ypač gerai pasislėpusius žmones ar baisiausius nusikaltėlius tik "su Dievo palaima". Tam, kad gautum kažkokią informaciją, turėtum kažkur, kažkaip ir iš kažko ją sužinoti, neužtenka prisėsti prie google. O ir jo atliekami darbai, knygoje, neatrodo tokie reikšmingi ar svarbūs. 

Gerai, pripažįstu, filmas būtų neblogas, bet režisierius turėtų padirbėti :) 

Ar skaityčiau kitas autoriaus knygas? Hmmm, kiek žinau yra dar, bet ... nežinau, gal vėliau, kai atsigausiu po šios super agento dozės.