„Pribuvėjos paslaptis“
Obuolys 352 psl. 2009 leidimo metai
Jeigu norite sužinoti kas yra užkrečiamas skaitymas – paimkite šią knyga. Niekada negalvojau, kad istorinės knygos „veža“. Paėmusi knygą, pagalvojau, kad paskaitysiu truputį, bet tas truputis, tapo kitu trupučiu, o tas tapo dar kitu. Ir žiūriu, kad nebegaliu atsiplėšti.
Vis galvoju, kaip aprašyti savo išgyvenimus perskaičius šią knygą. Parašau kelis sakinius ir ištrinu, tada parašau kitus ir vėl ištrinu (šlovė mygtukui „delete“). Knyga paliko labai didelį įspūdį, todėl nežinau nuo ko pradėti, nes norisi tiek daug pasakyti... ir tiesiog mintis mintį veja.
Skurdas, nemokšiškumas, nevališkumas, pavydas, smurtas, savininkiškumas visa tai vyrauja knygoje. Mums sunku suprasti tokį gyvenimą, kai gydymas paprastomis žolelėmis buvo traktuojamos, kaip burtai, raganų išmislu ir už kurį žolininkė galėjo būti apšaukta ragana, bei sudeginta ant laužo. Mums sunku suprasti, kai vyras gali pasiimti bet kurią moterį (kaip daiktą), kurios jis tuo metu užsimano. Mums sunku suprasti, kaip jaunutė mergaitė negali saugiai gyventi, jei ji netekėjusi, nors dar turėtų žaisti su lėlėmis.
Knygoje pasakojama kaip gyveno tų laikų žmonės nusprendę tapti naujakūriais, jų bendravimas ir naujo miesto kūrimasis. Knyga apie Martos gyvenimą, jos persekiojimą, meilę ir pagalbą žmonėms.
Sabine Ebert savo romane „Pribuvėjos paslaptis“ priverčia susitapatinti su Marta, išgyventi tai ką išgyvena ji. O tai reiškia verkti – kai jai sunku (patikėkite to TIKRAI BUS), džiaugtis – kai jai gera. Knyga pilna emocijų, todėl TIKRAI SIŪLAU paskaityti.
Ar skaityčiau dar - taip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą