Jean M. Auel „Urvinio lokio gentis“

Jean M. Auel

„Urvinio lokio gentis“

„Obuolys“ 605 psl. 2012 metų leidimo

Knyga, pasakoja, apie  pirmykščių žmonių gyvenimą. O tiksliau vienos mažos mergaitės Ailos, netekusios tėvų likimą.

Keturmetė mergaitė išgyveno žemės drebėjimą, ji išsigandusi, netekusi tėvų, be žmonių, be maisto, be patirties. Aila blaškosi po mišką, gerdama tik vandenį, ji nusilpusi ir sužeita urvinio liūto. Tik atsitikrinai Ailą randa urvinio lokio gertis, ieškanti naujo būsto. Ji priima ją į gentį.

Atrodo mergaitės gyvenimas susiklostys ir tekės palankia linkme, nes ji rado naujus namus, ją pamilsta genties gydytoja Iza ir šamanas Krebas. Bet, likimas, Ailai nežada lengvo gyvenimo. Genties papročiai labai skiriasi nuo to kaip gyveno Ailos protėviai, o ir mergaitės išvaizda ryškiai skiriasi nuo naujųjų jos gentainių. Ji aukštesnė, lieknesė, tiesi, šviesiaplaukė, tuo tarpu, kai jos naujoji šeima – žemi, kresni, panašūs į stainaites, kreivų kojų, charakteringais veido broužais.

Gal ir laimingai būtų susiklostės Ailos gyvenimas gentyje, jei ne Ailos atžvilgiu, priešiškai nusiteikęs vado sūnus, kuris vieną dieną taps vadu. Jo pavydas, smūgiai, užgauliojimas, prievartavimas, žeminimas, sunkina Ailos gyvenimą. Urvinio lokio gentyje, visa tai norma, todėl niekas neįžvelgia nieko blogo. Ailai, dešimt ir ji pagimdo sūnų, kurį be galo myli ir vardan kurio gyvybės pasiryžusi aukotis.

Nepasakosiu visos istorijos, nes bus neįdomu skaityti. O skaityti tikrai verta, nes knyga tikrai įdomi, nors vietomis per daug leidžaimasi į detales. Bet, tos detalės, taip gražiai aprašomos (apdainuojamos), kad skaitai su malonumu: „Medžiai juodais lapais mojavo, virpėjo prieblandoje nuo vėjo, tarsi šokantys siluetai tamsėjančiame danguje“ (82 psl.) arba „-Lengvojo sausojo sniego dvasia susiporavo su Grūdėtojo sniego dvasia ir po kurio laiko pagimdė Ledo kalną, stūksantį toli šiaurėje. Saulės dvasia nekentė to spindinčio vaiko, užkėtusio plotą žemės, nes jis vis augo, neleido sklisti šilumai, net jokia žolė neaugo.Saulė nusprendė sunaikinti Ledo kalną, bet Audros debesies dvasia, Grūdėtojo sniego giminaitė, sužinojo, jog Saulė nori nužudyti jos vaiką. Vasarą, kai Saulė buvo galingiausia, Audros debesies dvasia kovėsi su ja, kad išgelbėtų Ledo kalnui gyvybę“ (169 psl).

Autorė nagrinėjo tuo metinių genčių papročius, ji aprašo juos remdamasi archeologine medžiaga. Todėl, kai kurie iš jų kelia šiurpą, nepriimtini arba juokingi (nors gyvenant tuo laiku, juoko mažai buvo). Pirma, kas atrodė keista, buvo tai, kad mergaitės sulaukę 6- 8 metų yra suporuojamos ir gimdo vaikus.Nors, jei, žmogus sulaikęs 26 metų mirdavo nuo senatvės, tai gal ir nėra keista. Tai, kad moteris besalygiškai paklusdavo vyrui, ko gero ir dabar nieko nestebina. Bet, kad genties moterys privalėjo tenkinti genties vyrų (nepaisant, esi jo pora, ar ne) seksualinius poreikius, tada kai jis užsimano ir kur jis užsimano, jau panašu į moterų diskriminaciją. Motinos, pagimdžiusios, nesveiką kūdykį, privalėjo pačios juo atsikratyti.  Juokingiausias atrodė prakeiksmas mirtimi, kai šamanas prakeikia ir žmogus miršta. Bet miršta jis ne fiziškai jo niekas nežudo. Tai panašiau į vaikišką slėpynių variantą, nes tu tampi „dvasia“ ir tavęs niekas „nemato“. Prakeikimas gali būti laikinas ir nuolatinis. Aišku, kai pagalvoji, kad primityviam žmogui, toks ignoravimas, gali būti lygus realiai mirčiai.

Tai gi, knygoje yra visko: keistų papročių, pirmykščių žmonių gyvenimo įpatumų, labai daug išgyvenimo, pykčio, motiniškos meilės, pavydo, neapykantos ir keršto.

Jeigu, jums ši knyga patiks žinokite, kad ši serija susideda iš šešių knygų, kurias reikės perskaityti norint sužinoti, kuo baigiasi Ailos gyvenimas.

Čia autorės knygų puslapis anglų kalba

Čia autorės knygų puslapis prancūzų kalba

Čia autorės knygų puslapis vokiečių kalba