Elizabeth Chandler
„Artimos sielos“
„Alma littera“ 240 psl. 2012 metų leidimo
„Artimos sielos“ tai trečioji, ir paskutinė trilogijos dalis. Ją skaitant,
paaiškėja visa paini ir pilna sudėtingų santykių istorija. Niekada, negali būti tikras dėl
žmonių kurie tave supa, nes, ne visada, žmonės atvirai linkintys laimės būna sąžiningi.
Tritanas, nors ir būdamas angelu, kovoja dėl Aivės gyvybės. Jis žino, kad
žuvus Aivei, jie vėl būtų kartu, bet tokia kaina jam per didelė. Jis kankinasi,
matydamas, kaip kito jaunuolio širdyje gimsta meilė jo mylimąjąi. Tristanas
žino, kad privalo paleisti ją, bet negali, nes jos gyvybei gresia pavojus, o
vienas iš galinčių jam padėti ir yra Vilas, tas kuris pamilsta Aivę.
Aivė ir pati jaučia, kad žmogus kuriuo ji pradėjo pasitikėti, žmogus su
kuriuo ji gyveno, jos įbrolis Gregoris, linki jai blogo. Tik nežino kodėl? O gal tai ne jis? Gal tai Erikas, o gal net
Vilas. Draugai ir šeimos nariai mano, kad ji turi rimtų psichologinių problemų
žuvus Tristanui, bet niekas neįžvelgia jokių pavojų Aivei iš šalies. Ji,
stengiasi, tai pasakyti, bet niekas ja netiki. Tai, lyg, balsas tyruose. O kai,
realus pavojus, iškyla ir jos broliukui Filipui, Aivė ir vėl pradeda tikėti ...
angelais.
Tristanas, padedamas kitos angelės Leisės, stengiasi apsaugoti Aivę ir
išsiaiškinti kodėl Gregoris nori pakenkti jai. Jis įgauna naujų jėgų,
sutvirtėja, bet pamažu jį pasiima tamsa. Ar spės jis padėti jai??? O gal
pasiglemš tamsa???
Perskaičius visas tris knygas, susidėlioja visas bendras vaizdas. Nors
visose dalyse buvo aiški viena tiesa, kad meilė – gyvenimo (o ir mirties)
variklis.
Knygoje, o tiksliau visose trijose, pilna romantikos, jausmų, neapykantos,
mirties, angelų, pinigų godulio ir laimingų, bei pavojingų akimirkų. Visa knyga
parašyta lengvu, ne vulgariu stiliumi, todėl puikiai skaitosi. Elizabeth
Chandler, o gal tiksliau Mary Claire Helldorfer lengvai dėlioja žodžius kurdama
įtapą ir vesdama atomazgos link. Ji puikiai valdo savo herojų charakterius,
parodydama, kad ne visada tai ką matome yra tikrovė ir ne visada, tai ko
nematome, yra nerealu. Ji, nori pasakyti (mano nuomone, o jūs perskaitę
turėsite savąją), kad gyvenimas ir mirtis ,visada, žengia koja į koją, bet
atsitinka taip, kad kartais tos kojos ima ir susipina.
Tai iš tiesų graži istorija paaugliams. Patarčiau, ypač, paskaityti
merginoms, kurios galvoja, kad išsiskyrus su vaikinu, žemė slysta iš po kojų.
Perskaitykit ir pamatysite, kad gyvenimas tęsiasi...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą