Stephen King
„Džeraldo žaidimas“
„Eridanas“ 255 psl. 1997 metų
leidimo
( 5-as
tomas)
Būna knygų, kurias skaitant jauti, jog autorius rašydamas jautė malonumą ir
mintis vijo mintį, o jis tik spėjo užrašinėti. O kartais, skaitant jautiesi
taip, lyg autorius „temptų gumą“ rašydamas ir laukia, kada gi ateis ta išganinga
mintis, kuri leis knygą pabaigti.
Mėgstu Stephen‘o King‘o darbus, bet ši knyga ne man. „Džeraldo žaidimas“ kaip
nuobodus spektaklis, kuris vyksta vienoje scenoje – nuošalioje viloje. Ir ...
su vienu, tiksliau viena, pagrindine heroja.
Sutuoktinių pora, sugalvoja paįvairinti savo seksualinį gyvenimą ir
nuvyksta į savo nuošalioje vietoje esančią vilą. Džeraldas, sugalvoja panaudoti
antrankius ir prirakina savo žmoną prie lovos. Iš pradžių Džesei patiko, bet
paskui ji persigalvoja ir reikalauja nuimti antrankius. Džeraldas manydamas,
kad tai žaidimo dalis netiki žmonos pasipriešinimu ir toliau bando tenkinti
savo erotines fantazijas. Bet, atsitinka baisiausia, jį ištinka širdies smūgis
ir Džeraladas miršta, o Džesė lieka nuoga ir prirakinta prie lovos.
Nuo čia prasideda Džesės monologas su savimi ir įsivaizduojamų žmonių
balsais jos galvoje. Autorius pasakoja
apie Džesės, dar mažos mergaitės, gyvenimo istoriją, o tiksliau vieną jos
gyvenimo etapą. Ji buvo „tėvėlio mergaitė“. Tėvas leido jai viską, ji buvp
mylimiausia dukra, tuo sukeldama motinos pyktį.
Tėvo ir dukros ryšys truko iki to momento, kai jie abu liko stebėti saulės
užtemimo. Nuo tada viskas pasikeitė.
Kodėl? Sužinosite perskaite.
Ši knyga kitokia, joje nėra siaubų baubų, vampyrų ar kitokių mistinių
būtybių. Joje yra tik viena keista būtybė – mirtis ar likimas. Nežinia kaip ją
pavadinti, bet manau paskirtis jos viena – pasiimti mirštanį žmogų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą