Stephen King „Džeraldo žaidimas“


Stephen King
„Džeraldo žaidimas“
„Eridanas“  255 psl. 1997 metų leidimo
( 5-as tomas)

Būna knygų, kurias skaitant jauti, jog autorius rašydamas jautė malonumą ir mintis vijo mintį, o jis tik spėjo užrašinėti. O kartais, skaitant jautiesi taip, lyg autorius „temptų gumą“ rašydamas ir laukia, kada gi ateis ta išganinga mintis, kuri leis knygą pabaigti.
Mėgstu Stephen‘o King‘o darbus, bet ši knyga ne man. „Džeraldo žaidimas“ kaip nuobodus spektaklis, kuris vyksta vienoje scenoje – nuošalioje viloje. Ir ... su vienu, tiksliau viena, pagrindine heroja.
Sutuoktinių pora, sugalvoja paįvairinti savo seksualinį gyvenimą ir nuvyksta į savo nuošalioje vietoje esančią vilą. Džeraldas, sugalvoja panaudoti antrankius ir prirakina savo žmoną prie lovos. Iš pradžių Džesei patiko, bet paskui ji persigalvoja ir reikalauja nuimti antrankius. Džeraldas manydamas, kad tai žaidimo dalis netiki žmonos pasipriešinimu ir toliau bando tenkinti savo erotines fantazijas. Bet, atsitinka baisiausia, jį ištinka širdies smūgis ir Džeraladas miršta, o Džesė lieka nuoga ir prirakinta prie lovos.
Nuo čia prasideda Džesės monologas su savimi ir įsivaizduojamų žmonių balsais jos galvoje.  Autorius pasakoja apie Džesės, dar mažos mergaitės, gyvenimo istoriją, o tiksliau vieną jos gyvenimo etapą. Ji buvo „tėvėlio mergaitė“. Tėvas leido jai viską, ji buvp mylimiausia dukra, tuo sukeldama motinos pyktį.  Tėvo ir dukros ryšys truko iki to momento, kai jie abu liko stebėti saulės užtemimo. Nuo tada viskas pasikeitė.  Kodėl? Sužinosite perskaite.
Ši knyga kitokia, joje nėra siaubų baubų, vampyrų ar kitokių mistinių būtybių. Joje yra tik viena keista būtybė – mirtis ar likimas. Nežinia kaip ją pavadinti, bet manau paskirtis jos viena – pasiimti mirštanį žmogų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą