Johan Theorin „Prieblanda“

Johan Theorin

„Prieblanda“

„Alma littera“ 408 psl. 2008 metų leidimo

Vartant internetinių knygynų puslapius ar apsilankius realiuose knygų namuose akis patraukdavo knyga su Fredžio Kriugerio namo vaizdu ant viršelio ir užrašu „Prieblanda“.Vau....įdomu.. Žinau, kad tai knyga ne apie jį, bet viršelis ir anotacija sudomino. Todėl nuėjus į biblioteką ir pamačius kažkieno grąžintą šią knygą, net neabejodama ją pasiėmiau.

Grįžus namo nesusilaikiau ir pasmalsavau, ką kiti mąsto apie šią knygą. Deja, atsiliepimai buvo labai įvairiaspalviai, todėl reikės remtis savo nuomone.

Knygoje pasakojama apie moterį kuri prieš dvidešimt metų neteko sūnaus. Šešerių berniukas, norėdamas būti savarankišku ir pamatyti tai kas yra kitapus tvoros, perlipa ją. Atrodo, nueisi kelis žingsniukus ir grįši, bet ne... Vaikas atgal negrįžta. Po dvidešimties metų Jerlofas, Julijos tėvas, paskambina Julijai ir praneša, kad atsirado naujų faktų apie Jenso dingimą. Julija atvyksta į salą, kurioje po sūnaus dingimo nesilankė. Ir abu su tėvu pamažu pradeda narplioti dvidešimties metų senumo įvykius.

Autorius nesigilina vien tik į romano detales, jis daug dėmesio skiria herojams. Juk taip sunku suprasti motiną, kuri neteko savo vaiko. Jei jos sūnus būtų miręs, ji turėtų kapą, ji žinotų kad jis ten, o dabar Julija kamuojama nežinios. Kaip ji turėtų jaustis, kai gyvenimas sustojo tą dieną kai dingo jos sūnus, kaip ji turėtų jaustis, kai nori kalbėti apie savo vaiką, bet visiems atsibodo klausytis. Kaip gyventi su savo širdgėla, kai nėra į ką atsiremti, jau nebėra kas išklausytų, kas paguostų... tada į pagalba ateina vienatvė,  alkoholis ir vaistai. Prieš atvykstant į salą raudono vyno butelis ar keli buvo Julijos geriausi draugai.

Knygoje susipina dviejų tarpsnių istorijos, kurios iš lėto veda viena kitos link. Nemėgstu skaityti, kai perbėgama nuo vieno pasakojimo prie kito. Ir tai ko gero vienintelis šios knygos minusas.

            Knyga puiki, nors tai ir detektyvo žanras, bet jis labai savitas skandinavams – lėtas, ramus, nuoseklus, aiškus, be jokių super herojų, toks „naminis“su be galo daug vietos apmąstymams. Puikiai skaitosi, kai gali įsivaizduoti tas Švedijos salas ir tuos mažus vasarnamius.

            Džiaugiuosi, kad ši knyga mane „persekiojo“, papuolė į rankas ir aš pagaliau apturėjau malonumą skaitydama. Ji man patiko ir tikrai mielai perskaityčiau kitas Johan Theorin knygas, nes kiek žinau jis parašė keturias (Skumtimmen, 2007 (lietuviškai ši knyga išleista „Prieblanda“ pavadinimu); Nattfåk, 2008; Blodläge, 2010; Sankta Psyko, 2011).

            Tiems, kas mėgsta amerikietiškus trilerius ar angliškus detektyvus, nenustebkite, ši knyga kitokia.

   

Nuostabios nuotraukytės iš šio blogo