Edmundas Malūkas "Šiukšlyno žmonės"

Edmundas Malūkas
"Šiukšlyno žmonės"
"Magilė" 376 psl. 2011 metų leidimo



       E.Malūkas seniai žinomas autorius, bet kažkodėl niekaip nepriėjau prie jo knygų. Nežinau kodėl, gal nenorėjau patirti tai ką patyriau skaitydama šią knygą...
       Ar teko girdėti tokius posakius – „Sotus alkano neatjaus“,  „Turtingas ubago nesupras“?  Ši knyga apie tai, tik šie posakiai jai negalioja.
       Tai labai sunki knyga, kurią skaitant norisi padėti, bet jautiesi bejėgis. Norisi rėkti, bet žinai, kad tavęs niekas negirdės, paprasčiausiai esi bejėgis.
       Knygoje pasakojama dviejų vaikų (Mato ir Gustės) likimas, po to kaip jie pabėga iš vaikų namų ir bando kabintis į gyvenimą savo jėgomis. Likimas juos nukreipia į Kariotiškių sąvartyną. Sąvartyne verda savitas, tik tai vietai būdingas gyvenimo būdas, ten galioja tik tai vietai skirtos  taisyklės. Visi sąvartyne gyvenantys žmonės išgyvenę savo gyvenimo dramą, kuri juos privertė tapti šios vietos gyventojais. Atrodytų kad jie visi likimo broliai ir seserys, kurie supranta ir atjaučia vieni kitus, todėl gyvena kaip darni komūna. Deja... 
       Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad jei jau kartą papuolei į gyvenimo duobę – neturi šansų iš jos išlipti, net ir tada kai likimas tiesia tau ranką ar nuleidžia kopėčias. Taip susiklosto ir vaikų gyvenimas. Jie bando kabintis į gyvenimą,mokosi, siekia savų tikslų, bet visada lieka „šiukšlyno žmonėmis“. Jie neturi artimų žmonių, kurie jiems padėtu, paaiškintų, jie kovoja už save taip kaip sugeba (o tai dažnai nėra teisingiausias kelias).
       Jei sugrįžti prie posakių „sotus alkano neatjaus“, tai knygoje nustebino tai, kad būtent sotus alkaną atjaučia ir stengiasi padėti. O žmogus, kuris turėtų suprasti (nes gyvena tokį patį gyvenimą), stengiasi pažeminti, sužaloti ir galutinai sužlugdyti. Knygoje labai daug žiaurumo, prievartos, smurto. 
       Autorius pasiekė to, kad perskaičius knygą dar ilgai išlieka tas sunkus, liūdnas ir beprasmybės jausmas. Knyga gera, vertėjo skaityti, bet perskaitęs negali sau pasakyti, kad tai mūsų neliečia, nes čia vyko ne pas mus. Tai vyko, o gal ir tebevyksta pas mus.
Ar skaityčiau dar? Manau ne, bet esu tikra, kad tikrai vertėjo ją perskaityti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą