Jodi Picoult
Dešimtasis ratas
„Alma littera“ 352 psl. 2008 leidimo metai
Vakar pabaigiau “Dešimtasis ratas“. Man ji paliko dvejopas mintis. Knyga tikrai gera, verčia daug mąstyti, skaitant negali atsipalaiduoti, nes bijai ką nors praleisti. Bet ji ... labai sunki. Ne, nėra sunku ją skaityti, bet ji sunki dvasiškai. Kai perskaitai, jautiesi taip lyg iš dalies būtum sau ant pečių užsikrovęs jų bėdas ir problemas.
Pirma – tai knyga apie šeimą. Apie tai, kai visi šeimos nariai, kurie turėtų rūpintis vienas kitu, jie rūpinasi kiekvienas savimi, nes jaučia kitų dėmesio stoką.
Antra – tai knyga apie 14 metų mergaitę, kuri jau viena koja žengia į suaugusiųjų gyvenimą, o kita dar lieka vaikystėje. Apie tai koks sudėtingas paauglių pasaulis. Apie norą, bet kokiu būdu patikti. Apie tai kokius žaidimus (pakraupau skaitydama) paaugliai žaidžia vakarėlių metu. Apie pirmąją meilę ir pirmą didelį nusivylimą. Apie tai – kas baisiausio gali nutikti mergaitei.
Trečia - tai knyga apie „kortų namelį“, kai vienas, neapgalvotas, tuo metu atrodantis, lyg nekaltas poelgis – sudaužo gyvenimą į šipulius. Tas poelgis, paskui save patraukia visos šeimos narius, bet atskleidžia šeimos vienybę.
Beje, radau visas paslėptas komiksuose raides. Sėkmės jums beieškant.
Dar noriu pridėti kelias citatas iš šios knygos. Juk kai atsitinka kokia nors nelaimė, mes dažnai savęs klausiam, KODĖL? Kodėl nepagalvojau? Jodi 109 psl. atsako: " Mes nieko negalvojom.Neleidom sau galvoti, nes nenorėjom žinoti."
Ir dar viena citata iš 145 psl.: " Jei vienas žmogus nepripažįsta, kad kitas pasikeitė, tai nereiškia, kad to neįvyko."
