Johan Theorin
„Prieblanda“
„Alma littera“ 408 psl. 2008 metų leidimo
Vartant internetinių knygynų puslapius ar apsilankius
realiuose knygų namuose akis patraukdavo knyga su Fredžio Kriugerio namo vaizdu
ant viršelio ir užrašu „Prieblanda“.Vau....įdomu.. Žinau, kad tai knyga ne apie
jį, bet viršelis ir anotacija sudomino. Todėl nuėjus į biblioteką ir pamačius
kažkieno grąžintą šią knygą, net neabejodama ją pasiėmiau.
Grįžus namo nesusilaikiau ir pasmalsavau, ką kiti mąsto
apie šią knygą. Deja, atsiliepimai buvo labai įvairiaspalviai, todėl reikės
remtis savo nuomone.
Knygoje pasakojama apie moterį kuri prieš dvidešimt metų
neteko sūnaus. Šešerių berniukas, norėdamas būti savarankišku ir pamatyti tai
kas yra kitapus tvoros, perlipa ją. Atrodo, nueisi kelis žingsniukus ir grįši,
bet ne... Vaikas atgal negrįžta. Po dvidešimties metų Jerlofas, Julijos tėvas,
paskambina Julijai ir praneša, kad atsirado naujų faktų apie Jenso dingimą. Julija
atvyksta į salą, kurioje po sūnaus dingimo nesilankė. Ir abu su tėvu pamažu
pradeda narplioti dvidešimties metų senumo įvykius.
Autorius nesigilina vien tik į romano detales, jis daug
dėmesio skiria herojams. Juk taip sunku suprasti motiną, kuri neteko savo
vaiko. Jei jos sūnus būtų miręs, ji turėtų kapą, ji žinotų kad jis ten, o dabar
Julija kamuojama nežinios. Kaip ji turėtų jaustis, kai gyvenimas sustojo tą
dieną kai dingo jos sūnus, kaip ji turėtų jaustis, kai nori kalbėti apie savo
vaiką, bet visiems atsibodo klausytis. Kaip gyventi su savo širdgėla, kai nėra
į ką atsiremti, jau nebėra kas išklausytų, kas paguostų... tada į pagalba ateina
vienatvė, alkoholis ir vaistai. Prieš
atvykstant į salą raudono vyno butelis ar keli buvo Julijos geriausi draugai.
Knygoje susipina dviejų tarpsnių istorijos, kurios iš lėto
veda viena kitos link. Nemėgstu skaityti, kai perbėgama nuo vieno pasakojimo
prie kito. Ir tai ko gero vienintelis šios knygos minusas.
Knyga puiki, nors tai ir
detektyvo žanras, bet jis labai savitas skandinavams – lėtas, ramus, nuoseklus,
aiškus, be jokių super herojų, toks „naminis“su be galo daug vietos apmąstymams.
Puikiai skaitosi, kai gali įsivaizduoti tas Švedijos salas ir tuos mažus vasarnamius.
Džiaugiuosi, kad ši knyga
mane „persekiojo“, papuolė į rankas ir aš pagaliau apturėjau malonumą skaitydama.
Ji man patiko ir tikrai mielai perskaityčiau kitas Johan Theorin knygas, nes
kiek žinau jis parašė keturias (Skumtimmen, 2007 (lietuviškai
ši knyga išleista „Prieblanda“ pavadinimu); Nattfåk, 2008; Blodläge, 2010; Sankta Psyko, 2011).
Tiems, kas mėgsta amerikietiškus trilerius ar angliškus detektyvus, nenustebkite, ši knyga kitokia.
Aš šią knygą skaičiau gana seniai, bet ji man paliko įspūdį. Galbūt dėl netikėtos atomazgos, kurios aš visai nesitikėjau:) Ka-kaip mano įtarimai krito vis ant kitų žmonių, bet tikrai ne ant to, kas iš tiesų buvo kaltas dėl vaiko dingimo:). Man knyga taip pat laba patiko:)
AtsakytiPanaikintiSmagu sutikti bendraminčių :) Nes paskaičiusi kitų recenzijas pamaniau, kad esu viena kuriai ši knyga patiko.
Panaikinti