Mario Escobar
"Aušvico lopšinė"
"Aušvico lopšinė"
Tyto alba, 232 psl., 2021 leidimo metai
Jau kurį laiką, laukdama savo eilės, ši knyga, gulėjo lentynoje. Kiekvieną kartą praeinat ją matydavau ir pasakydavau sau "dar ne". Laikas, tokioms knygoms, neateina niekada, nes jas ne skaitai, o išgyveni. O išgyventi jas labai sunku.
Autorius, lyg suprasdamas, pateikia lengvesnę šio įvykio versiją. Jis nori, kad mes žinotumėm jog buvo tokia - Helene Haneman - moteris, motina, žmona, kuri pasiaukojo ir nepaliko savo šeimos ir penkių vaikų. Žengė su jais į kančių ir mirties pasaulį.
Helene - grynakraujė vokietė, bet pamilusi romų tautybės vyrą, ištekėjo už jo, pagimdė penkis vaikus ir tikėjosi laimingo gyvenimo kartu.
1943 gegužės mėnesį Heinricho Himlerio įsakymu visi reicho sinti ir čigonai turėjo būti internuoti specialiose stovyklose. Tai lietė Helenos vyrą ir vaikus, bet ne ją... . Palikti jų ji nė nesvarstė - jie jos dalis, o dalis nedaloma. Taip ji su savo vaikais ir Johanu atsidūrė Aušvice, Birkenau romų stovykloje.
Autorius, leidžia suprasti apie tuos siaubus, kurie vyko Aušvico stovykloje, apie eksperimentus kurios vykdė daktaras Josefas Mengelė ir vilties spindulėlį, vaikų darželio pavidalu, kurį sukurti ir vadovauti buvo paskirta Helene Haneman.
Vaikų darželis buvo lyg optinė laimės apgaulė, nes Aušvico koncentracijos stovykloje niekas nevyko be priežasties. Vaikai ten buvo laimingesni, sotesni ... bet tai negalėjo jų išgelbėti nuo mirties.
Mario Escobar'as, savo romane, išgelbėja vyriausiąjį Helenos sūnų, bet vėliau paaiškina, kad norėjo palikti skaitytojui viltį, ko gero tokią viltį, kurią suteikė Helenos Haneman darželis vaikams ir jų mamoms.
Helene atsisakė savo privilegijos į gyvenimą ir su penkiais vaikais mirė 1944 m. rugpjūčio 2 d. dujų kameroje Birkenau.
Prieš keletą metų lankiausi Aušvice, vaikščiojome iš barako į baraką, klausėmės gido pasakojimų. Ne, jie nepasakojo apie Helene Haneman, bet tai nereiškia kad jos nebuvo ar jos įstorija neverta dėmesio. Ten gyveno ir mirė tūkstančiai žmonių su savo istorijomis. Vienos iš jų lieka gyvos knygų puslapiuose, kitos likusių artimųjų lūpose, o trečias užklojo laiko dulkės.
Buvome užsukę ir į ...dujų kameras. Patikėkite, praėjus dešimtmečiams, pasikeitus vidui, paskirčiai užeinantys nejučia nutyla, o viduje vis dar jaučiamas svetimas skausmas.
Knyga puiki (jei taip galima pasakyti). Visą laiką jautėsi, kad autorius stengiasi kuo švelniau užgludinti aštrius istorijos kampus ir papasakoti Helenės ir jos vaikų istoriją tik iš optimistiškesnės pusės. Lygiai taip, kokia ir buvo pati Helenė, sukūrusi mažą oazę dykumoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą